Žygimantas Dikčius
Sveiki, mano vardas yra Žygimantas Dikčius, man 29-eri metai.
Niekada net nebūčiau pagalvojęs, kad 2017 metų rugsėjo 11-osios vakaras apvers mano gyvenimą aukštyn kojom. Tą lietingą rugsėjo vakarą važiuojant iš darbo namo, patekau į eismo įvykį, kuris pakeitė mane ir mano gyvenimą. Dideliu greičiu lėkęs neatsargus vairuotojas nesuvaldęs savo automobilio nustūmė automobilį, kuriame važiavau nuo kelio ir automobilis apsivertė. Paskutinis mano prisiminimas įstrigęs mano galvoje yra, kai automobilis be perstojo verčiasi ir staiga viskas virsta tamsa, o aš nugrimstu į komą...
Ar esate girdėję, kad tik žmonės, kurie turi stipriausią ryšį su Jumis gali, Jus prisikviesti būnant ten?... Ir galiu teigti, kad aš esu vienas iš tų pavyzdžių, kurie tai patyrė. To jausmo būnant komoje negalėčiau apibūdinti žodžiais, bet aš pabandysiu. Pirmas dalykas, kurį iki dabar prisimenu, tai yra be proto stipri šiluma ir šviesa. Nesumeluočiau parašydamas, kad tai buvo vienas iš „šilčiausių“ jausmų, kuriuos esu patyręs per savo gyvenimą. Ir tikrai nenorėjau iš ten grįžti. Bet grįžkime prie žmonių su kuriais turime stipriausią ryšį. Tas žmogus mano gyvenime buvo mano mama. Ji vienintelė be perstojo mane šaukdama sugebėjo praskaidrytį miglą ir prisikviesti mane atgal... O pirmas jausmas, kurį aš pajutau, buvo protui nesuvokiamas skausmas, kuris mane lydėjo labai ilgai...
Tuomet dar nežinojau, kad per autoįvykį linkdamas automobilio stogas sutraiškė mano veidą. Mano nosis buvo visiškai sutraiškyta, netekau dešiniosios akies, mano viršutinis žandikaulis skildamas į dvi dalis nutraukė mano veido nervus, apatinis žandikaulis buvo nuplėštas, skilo abu ausų būgneliai. Vienintelė kairė akis nors ir buvo stipriai pažeista, tačiau laikui bėgant atsistatė. Reanimacijoje mano tracheostomoje buvo įstatytas plastikinis vamzdelis, kad galėčiau kvėpuoti ir valgyti. Kai pabudau, daktarai skubos tvarka pradėjo ruošti mane operacijoms. Pirmoji truko 18 valandų, tai buvo rekordinė operacija Žalgirio klinikoje. Mano veidas buvo, kiek įmanoma atstatomas iš mažų kaulų dalelyčių naudojant titanines plokšteles. Tačiau 18 valandų neužteko ir po dviejų savaičių sekė antra operacija, kuri truko apie 15 valandų, jos metu buvo bandoma sudėti abu mano žandikaulius atgal į vietas.
Net po pirmųjų dviejų operacijų ilgą laiką aš negalėjau šnekėti, nes mano žandikauliai buvo „suklijuoti“ iš mažų dalelių, o kakle gyvybiškai svarbus vamzdelis. Negalėjau matyti, dėl labai stipriai sutinusio veido ir neaiškios mano akių būklės. Negalėjau girdėti, nes mano ausų būgneliai byvo sutrūkę. Visą tą laiką aš buvau lyg kalinys savo galvoje. Galiu teigti, kad tai buvo pats didžiausias iššūkis mano gyvenime... Todėl, kad vienintelis žmogus, kurio mes niekada neapgausime ir kuriam nepameluosime esame mes patys... Pirma kova, kurią aš turėjau laimėti vyko mano galvoje. Didžiąją laiko dalį, skausmas buvo toks didelis, kad norėjau pasiduoti. Pradėjęs rašyti ant balto popieriaus iš atminties prašydavau viską užbaigti, tačiau aplinkiniai apsimesdavo, kad neperskaito, ką parašau.
Jei paklaustumėte manęs, kodėl pats didžiausias iššūkis yra likti ilgai vienam savo galvoje, aš Jums atsakyčiau, kad didžiąją laiko dalį mes iešome aukštų emocijų. Bet problema ta, kad per tas aukštas emocijas mes nusisukame nuo savęs ir savo vidaus – to, kas ištikrųjų esame ir ko trokštame iš šio gyvenimo. Ar kadanors pagalvojate, kiek visko galima patirti, pamątyti ir pajausti šiame gyvenime?... Dar tada gulėdamas ligoninės palatoje, negalėdamas komunikuoti ir girdėti aplinkinio pasaulio, aš pradėjau ilgą kovą su savimi dėl geresnio rytojaus. Ir po truputi pradėjau gyti... Pirmas dalykas, kurį pajaučiau, buvo tai, kad pradėjau girdėti - mano ausų būgneliai prasdėjo gyti. Slūgstant tinimui nuo mano veido, po truputi pradėjau matyti kaire akimi, labai laukiau ir tikėjausi, kad viskas bus gerai ir su dešine, tačiau ji niekada ir neatsistatė. Po kelių mėnesių, pradėjau mokytis valgyti, kalbėti ir vaikščioti iš naujo. Aš taip stipriai norėjau gyventi, kad visi iššūkiai su kuriais susidūriau atrodė įveikiami.
Jau prabėgo aštuoneri metai nuo lemtingo įvykio, kuris sujaukė mano ateities planus ir svajones. Per šį laikotarpį jau turėjau 6-ias sudėtingas operacijas ir ne visos jos buvo sėkmingos, ne visos jos buvo atliktos Lietuvoje, ir ne visas jas kompensavo mūsų valstybė. Mano situacija yra neeilinė ir kaip daktarai sako: - „Tokių laimės kūdikių, kaip aš galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų“. Būtent dėl šių priežasčių visą savo laisvą laiką, kiek tik leido galimybės dirbau ir taupiau kiekvieną centą ateities operacijoms. Tačiau, kartais tos sumos yra be proto didelės...
Tačiau, atėjo ta diena, kai gyvenimas vėl nušvito šviesiausiomis spalvomis ir vienas nuostabus, be proto didelę širdį turintis žmogus – Ortodontė Eglė Šaulienė, papasakojo man apie kitą nuostabų ir labai daug gėrio viduje turinti chirurgą Simoną Grybauską. Simonas sutiko mane operuoti ir atlikti dar vieną sudėtingą operaciją, kurios metu bus ketvirtą kartą tvarkomi mano abu žandikauliai. Problema ta, kad nors ir turėjau 6 sudėtingas operacijas, tačiau visdar neturiu sąkandžio. Kandu ir kramtau tik paskutiniais kairės pusės dantimis, man sunku išsižioti, kvėpuoti, užčiaupti burną, net nekalbėsiu apie šypseną. Viršutinis žandikaulis visdar yra pasisukęs ir jį reikėtų persukti, ir tokiu būdu atstatyti centrinę liniją. Bet šiandieną didžiausia ir pagrindinė problema yra apatinis žandikaulis... Kadangi apatinis žandikaulis autoįvykio metu buvo nuplėštas aš netekau abiejų sąnarių laikančių mano apatinį žandikaulį. Šį žandikaulį laiko tik minkšti audiniai. Būtent dėl to mano sukandimui yra reikalingi dirbtiniai sąnariai. Šių sąnarių kaina yra 15,000 Eurų.
Jeigu Jūs dar čia ir visdar skaitote labai noriu paprašyti, Jūsų, pagalbos. Suprantu, kad Jums esu tik paprasčiausias praeivis ar žmogus, kurio niekada gyvenime nesutiksite ar nepamatysite, bet betkokia pagalba man beproto daug reiškia. 15,000 Eurų man yra tikrai labai dideli pinigai. Bet su Simono Grybausko ir Jūsų pagalba, tai yra įmonama.
Labai Jūsų prašau, prisidėti ir palengvinti šią be galo ilgą ir sudėtingą mano kelionę. Su šių sąnarių pagalba aš vėl galėsiu normaliai valgyti, kvėpuoti ir daug drąsiau šypsotis.
Iš anksto labai dėkoju už Jūsų laiką ir pagalbą.
Žygimantas Dikčius
