Sergėjus Gončarovas

Esu Sergėjus, man 18 metų ir šiuo metu gyvenu Lapių pagrindinės mokyklos globos grupėje. Drauge su savo sesėmis Jelena ir Marina į Lapius atvykau 2010 metais, kai mama atsigulė į ligoninę gydytis sunkią ligą – tuberkuliozę. Tikėjomės, kad čia gyvensime tik laikinai, o mama netrukus pasveiks, bet deja... Mamą nugalėjo liga. Mes likome vieni ir Lapiuose gyvename jau 8 metus. Vieni, nes neturime nei tėčio, nei senelių ar kitų giminaičių, kurie galėtų mumis rūpintis. Turime tik vienas kitą.

Per šį laiką išmokome su didele dalimi savo rūpesčių tvarkytis savarankiškai ir nelaukti, kad šalia bus suaugusieji, kurie ateis ir viską išspręs. Tačiau jų pagalbos vis dar prireikia, nors prašyti būna sunku. Su viena problema susiduriu kasdien, bet negaliu išspręsti. Tai - mano kreivi dantys ir neteisingas sąkandis. Stengiuosi į juos nekreipti dėmesio ir toliau šypsotis, juoktis ir tiesiog džiaugtis tuo, ką turiu. Kai išgirdau apie galimybę kreiptis į fondą, man pasakė, jog teks papasakoti apie savo problemą. Buvo sunku prisiversti pripažinti, kad iš tikrųjų dėl dantų jaučiuosi blogai, bet taip yra. Galbūt su išvaizda ir galėčiau susitaikyti, bet man sunku kalbėti ir kramtyti. Kai mane apžiūrėjo gydytojas, tapo aišku, kad jei negydysim šios problemos priekiniai dantys taps dar kreivesni ir nusidėvės. Medikai tai dar vadina „bloga dantų funkcija“, kuri tik dar labiau pablogės, o man teks su ja susitaikyti visam gyvenimui.

Gydytojas taip pat pasakė, kad medikai šiandien tokią problemą jau moka spręsti. Reikėtų ilgai, sunkiai gydytis ir atlikti operaciją, tačiau tuomet viskas susitvarkytų. Gydymas sudėtingas, bet viskas įmanoma, jei turi daug kantrybės ir pakankamą sumą pinigų... Kantrybės aš turiu pakankamai, o pinigų – ne. Ligonių kasos nekompensuoja visų gydymo išlaidų, o Lapių globos namai, kuriuose gyvenu, tokios sumos skirti irgi negali. Su kiekvienais metais darosi vis sunkiau prašyti pagalbos, tačiau jei pavyktų sutvarkyti dantis ir sąkandį, mano gyvenimas visiškai pasikeistų... visam gyvenimui.