Gintarė Ragauskienė

Vaikystėj pastebėjom, kad mano sąkandis yra blogas. Kreipėmės pas ortodotą ir pasakė, kad breketų neužteks -  reikalinga operacija. Nukreipė pas Kauno klinikų chirurgą žandikaulių, kuris pasakė, kad operacija galima tik nuo 18metų.

Tai teko toliau gyventi su netaisyklingu sąkandžiu. Bėgant metams situacija tik blogėjo. Žandikaulis vis labiau atsikišinėjo į priekį. Dėlto nemažai turėjau mokykloje patyčių, niekas su manim bendraut nenorėjo, nes buvau kitokia nei visi. Buvau tiesiog pajuokos objektas. Neturėjau motyvacijos eit į mokyklą, bei mokytis. Bet reikėjo, tad ėjau. Vengdavau žmonių ,nes man gėda rodytis viešai, bendrauti su žmonėmis, nes kai kalbu visiškai nesimato dantų ,o apie šypseną nėra kalbų, baisiau negu baisu, stengiuosi dengtis ranka, kai juokiuosi. Visada vaikštau prasižiojusi, nes truputi geriau atrodo, nei sukąsti dantys. Mėgstu pasigrožėti kitais, kurie turi gražias šypsenas, nes taip galiu pasvajoti, kaip aš atrodyčiau. Pati sau esu negraži, šis defektas kelią nepasitikėjimą savimi, gyvenimas nemielas.Tai pat labai dažnai genda dantys praktiškai visi plombuoti ir visada nemalonus kvapas iš burnos. Visos patyčios ir šis neestetinis vaizdas privedė prie depresijos, nerimo sutrikimo, bei panikų atakų su kuriomis gyvenu nuo 18metų.

15 metų vėl pasirodžiau ortodontams, kurie nusiuntė pas specialistą į Vilnių. Jis sudarė gydimo planą. Pasakė sumą nemenką ir kad operaciją jai labai noriu galima daryti 16metų, bet kaina buvo per daug didelė taip ir likau be operacijos

Dabar man 23metai ir prasidėjo sąnarių maudimas, bei traškėjimas, kurie ypač daro nepakeliamas skausmingas dienas. Tad reikėjo kažko imtis. Radau Veido fondą, į kurį kreipiausi ir tikiuosi surinkti sumą reikalingai operacijai.