Eglė Šleiniūtė
Sveiki,
esu Eglė.
Niekada nemaniau, jog teks apnuoginti savo sielą ir viešai rašyti savo istoriją. Tuo labiau prašyti gerų žmonių pagalbos.
Vaikystėje nesijaučiau esanti kitokia, tačiau jau nuo paauglystės pastebėjau, kad veido profilis yra kitoks nei kitų, labai išsiskyrė apatinis žandikaulis. Neturėjau tokios šypsenos, kai šypsantis matosi visi dantukai. Tai pastebėjau jau būdama vaikas, tačiau augau ir per daug nekreipiau dėmesio.
Situacija pablogėjo paauglystėje, kuomet iš aplinkinių bei bendraamžių kasdien sulaukdavau vis daugiau įvairiausių replikų, pašaipų ir negražiausių žodžių. Niekas net nepastebėdavo, negalėdavo net įsivaizduoti, kokį tai sukeldavo diskomfortą. Skaudino patyčios, palydintys žvilgsniai. Deja, tai tapo kasdienybe. Pradėti dieną ir ją užbaigti su ašaromis tapo įprasta. Rodos, kad ir koks geras stengtumeisi būti, be gražios išvaizdos, niekas nenorės pažinti tavo vidaus. Teko išmokti slėpti šypseną. Vengti viešumos. Joje būti tapo tiesiog nejauku. Savęs nuvertinimas, kompleksai augo kartu su manimi ir lydi iki šiol. Pamenu, kai nukreiptas į mane fotoaparato objektyvas varydavo stresą. Būdavo gėda, kai tekdavo fotografuotis klasės nuotraukose ar net dabar suaugus darant paso nuotrauką kyla gėda, darosi nejauku. Tiesiog paprastai fotografuojantis ne iš pirmo karto išeina kiek dailesnė nuotrauka. Tenka ieškoti geresnio kampo, kad veidas atrodytų dailesnis. Vaikystės nuotraukų beveik neturiu, tad iki šiandien ne daug kas pasikeitė.
Lig šiol vengiu viešose vietose valgyti, lankytis. Kaip mergina nežinau kas yra pasidaryti gražiai makiažą. Gražią šukuoseną. Vengiu net plaukus rištis, pinti. Stengiuosi kuo mažiau atkreipti į save aplinkinių dėmesį. Tad vengiu, bet ko kas tai gali padaryti. Man tiesiog gėda. Nejaukiu. Nesinori sulaukti vėl patyčių bei kreivų žvilgsnių. Su baltu pavydu stebiu gražių žmonių, gražias šypsenas. Augant, kartu augo ir mano svajonė. Vis maniau, jog man pakaks tik gydymo breketų sistema. Mama, mus 4, augino viena. Tai mums buvo didžiulė pinigų suma. Supratau, tam tiesiog neturime pinigų. Tad net nedrįsau prašyti mamos pagalbos ir man padėti.
Kantriai laukiau kol greičiau galėsiu pradėti dirbti ir pradėsiu išsvajotą gydymą breketų sistema, gražios šypsenos link. Maniau, jog susidėjus breketus pagaliau liausis patyčios bei užgauliojimai iš bendraamžių. Nebūsiu kitokia. Tada net neįsivaizdavau, jog mano problema gerokai didesnė, nei viršuje kreivai išaugusi iltis. Dėl vietos trūkumo dantų lanke, apačioje yra susigrūdę dantys. Dėl tos pačios priežasties gerokai į priekį atsikišęs smakras. Deja vienas po kito gydytojai tai patvirtino, breketų sistema man padėtų turėti tik tiesius dantis. Po kurio laiko jie grįžtų atgal kaip buvę. Domėjausi smakro mažinimo operacija. Tačiau mano atveju tai nieko nekeistų. O problema niekur nedingtų. Geriausiam problemos sprendimo rezultatui, turėčiau pasikonsultuoti su chirurgu dėl žandikaulių operacijos. Daug tuo domėjausi. Tuomet pamenu išgąsdino operacijos sudėtingumas bei kainos.
Bėgo laikas, tačiau meilė sau, pasitikėjimas, susitaikymas su savimi bei savęs priėmimas taip ir neatėjo. Tad konsultacijai susiradau geriausią savo srities specialistą. Vyliausi, jog nudžiugins ir reikės tik vieno apatinio žandikaulio operacijos. Nes viršuje problematiškas tik vienas išlipęs dantukas.
Trumpai, kaip mano situaciją nupasakojo gydytojas Simonas Grybauskas:
„Yra disbalansas tarp žandikaulių. Tai ne tik smakro dydžio problema, bet ir apatinio žandikaulio problema. Jis per didelis. Visas žandikaulis yra išvažiavęs į priekį. Dantys prisitaikė, palinko atgal, kad kompensuotų apatinio žandikaulio dydį ir galėtumėte kramtyti. Anaiptol, tai dantims nebus gerai. Ateityje gali pradėti kramtyti dantenomis. Tai sukeltų dar didesnių sveikatos problemų. Vien tvarkant smakrą ar apatinį žandikaulį problemos nepavyks išspręsti. Reikalinga sudėtinga, abiejų žandikaulių operacija bei smakro korekcija. Po jos tolimesnis gydymas breketais.“
Po pokalbio su gerbiamu daktaru Simonu Grybausku supratau, kad man to reikia kad tai leis ne tik turėti simetrišką veidą ir gražią šypseną, bet ir išvengti sveikatos problemų ateityje. Vis dvejojau, kadangi gydymas yra labai brangus ir deja nėra kompensuojamas, juk tai didžiulė pinigų suma. Vieną dieną supratau - kada, tada jei ne dabar? Gyvenimą turiu tik vieną. Kito gyvenimo, pamilti save, šypsotis nesibaiminant sulaukti įtarių žvilgsnių ar replikų nebus. Apie savo svajonę galvoju kas dieną. Nebuvo nė dienos, jog apie tai nepagalvočiau. Vienas sprendimas gali pakeisti mano gyvenimą.
Aš pasirinkau. Žinau, jog tai investicija į visą likusį gyvenimą. Į savo sveikatą. Į laimę būti pilnaverčiu žmogumi. Be šio gydymo ir operacijos negalėsiu nugyventi pilnaverčio gyvenimo, neturėsiu gražios šypsenos, jausiu pastovų diskomfortą, apatinio žandikaulio tirpimo jausmą. Patys dantys greičiau dėvisi.
Sunku prašyti, kai esu fiziškai sveika. Jaučiu atsakomybę, kaip visada viską padaryti pati, tačiau vienam žmogui operacijos suma yra pakankamai didelė, kurios mano šeima neturės galimybės surinkti. Kadangi gydymas yra labai brangus ir nėra kompensuojamas, labai prašau Jūsų pagalbos padėti mano svajonei išsipildyti. Žinau, jog ko gero visos sumos nepavyks susirinkti, bet tai bent kiek palengvintų mano finansinę naštą, mano svajonės link. Jei įvyks stebuklas ir mano svajonė išsipildys, būsiu visą likusį gyvenimą dėkinga. Kaskart nusišypsojus ir pažvelgus į savo atvaizdą, žinosiu, jog visa tai gerų žmonių dėka. Stebuklai vyksta ir vienas iš jų jau įvyko. Jūsų pagalba apvers mano gyvenimą aukštyn kojomis, gerąja prasme. Teks išmokti pamilti save, nebijoti savo atspindžio, nebeslėpti šypsenos ir neužsidengti delnu, šaliku ar didele apykakle. Plačiai ją dovanoti pasauliui bei mylimiems žmonėms.
Būsiu be galo dėkinga jei nuspręsite prisidėti prie mano svajonės išsipildymo.
Tikiu ir linkiu, jog Jūsų gerumas grįš Jums patiems su kaupu.