Urtė Žaliūkaitė

Amžius:

20 m.

Miestas:

Šiauliai

Diagnozė:

veido, kaulo ir minkštųjų audinių hipoplazija

Reikalinga paramos suma:

8000 Eur

Jau surinkta paramos suma:

6131 Eur

Paramos likutis:

6131

Atnaujinta! 2019 04 19

2019 m. balandžio 17 d. Urtė susitiko su dr. Eloy Garcia Diez Lietuvoje. Dalinamės keliomis akimirkomis.

Atnaujinta! 2019 02 04

2019 m. sausio mėn. 31 d. Urtei atlikta antroji operacija Barselonoje (panaudota 3123 eur iš sukauptos sumos). Kelios akimirkos iš Barselonos nuotraukų galerijoje.

2018 01 05. Kaip prasidėjo jūsų metai? Urtės - nuo didelių pokyčių. Jūsų jautraus rūpesčio dėka, gruodžio 21 d. ji sulaukė vienos stebuklingiausių Kalėdinių dovanų - pirmąją operaciją nuo tada, kai kreipėsi į Veido fondą (panaudota 2323.94 eur iš surinktos sumos). Urtės atvejis yra nepaprastas, tad jį sprendė tarptautinė stipriausių gydytojų komanda kartu su dr. Eloy Garcia Diez. Barselonoje įvykusios operacijos metu atlikta veido kietųjų ir minkštųjų audinių rekonstrukcija. Deja, ši operacija Urtei - ne pirmoji ir ne paskutinioji, tačiau atvers naujus gydymo etapus, kurie, tikimės, apvers jos gyvenimą aukštyn kojomis. Šiais pokyčiais reguliariai dalinsimės jau netolimoje ateityje, o kol kas tariame AČIŪ - tik jūsų įsitraukimas trapias viltis paverčia tikromis laimingomis istorijomis.

Šiuo metu iš Urtei sukaupto fondo gydymui panaudota suma - 3000 Eur.

Kokia mintis jums dažniausiai ateina į galvą? Rytą, dieną, vakare, naktį? Jos skirtingos ir priklauso nuo jūsų nuotaikos? Suprantama. Visiškai normalu... O ką galvojate, kai žiūrite į veidrodį? Ne vietoje spuogas? Per stori ar per ploni antakiai? Plaukai ne tokie garbanoti ar ne tokie šviesūs, kaip norėtumėt? Tai irgi normalu.

O žinote, ką aš galvoju? Neabejotinai, apie daugybę dalykų. Tik tarp jų yra keletas nuolat persekiojančių ir visas kitas gožiančių minčių – „Kaip aš atrodau?“, „Ką apie mane mano kiti?“, „Ką jie galvoja žiūrėdami į mane?“... Šios mintys slegia kaip akmuo. Alina tarsi nežinomybė. Vargina lyg sunkiausias fizinis darbas.

Kai visas pasaulis, atrodo, tik ir kalba apie išskirtinumą, norą būti kitokiu, ypatingu, visada sau tyliai pagalvoju: „Jūs nė neįsivaizduojate, kaip norėčiau būti tokia, kaip visi. Tokia, kuriai nereikia krūpčioti nuo aplinkinių žvilgsnių ir pašaipių replikų.“ Buvimas „tokia, kaip visi“ šiuo atveju man reiškia ramybę ir saugumą užtikrinančią prabangą. Prabangą, kurios neturiu ir negaliu pasiekti, nes paprasčiausiai negaliu prieiti prie kiekvieno įsistebeilijusio ir paaiškinti: „Sveiki, aš esu Urtė, o mano veidas toks, nes man buvo vėžys“.

Buvo... Ir paliko priminimą apie save. Kai buvau trejų, man buvo diagnozuotas dešinės veido pusės sinusų vėžys. Tuomet, prieš dešimt metų, kai tėvai ir artimieji ėjo iš proto, išgyveno viltį ir neviltį vienu metu, kai darė viską, ką tik galėjo, aš dar nesupratau, kas vyksta. Pamenu tik ilgas dienas ligoninėje, vėliau - nuolatines patikras pas gydytojus. Dar pamenu tėvų akyse ir lūpose įrašytą džiaugsmą: „pasitraukė...“. Po ilgų chemoterapijos ir radioaktyvaus gydymo seansų vėžys pagaliau atsitraukė nuo manęs ir mano veido. Vis dėlto, radikalus gydymas buvo negailestingas: paveikė veido kaulus ir šie nustojo augti. Tokia yra gyvybės kaina. Kaip toje pasakoje, kuomet turi atiduoti, to, ko neturi. Tai, kas kažkada turėjo nutikti ateityje buvo pernelyg toli, pernelyg trapu ir neapčiuopiama. Tuomet svarbiausias ir esminis klausimas buvo išgyventi. Ir tai, kad išgyvenau, prilygo stebuklui, nes gydytojų prognozės buvo mažiau nei optimistinės. Žvelgiant atgal suprantu, kad kito pasirinkimo nebuvo. Negali rinktis tarp gyvybės ir išvaizdos. Gyvybė - tai galimybė. Tik kartais ji būna sudėtingesnė... Šiandien, galvodama apie tas dienas prie dešimtį metų, aš nesirinkčiau kito varianto. Tik labai norėčiau, kad kasdienybė būtų man švelnesnė ir atlaidesnė.

Aš augu. Jau esu paauglė. Svajoju apie ateitį. Daug ką moku ir man sekasi įvairūs dalykai. Tai, kad mano veidas neauga taip, kaip visas kūnas ir daro mano gyvenimą kitokiu. 365 dienas per metus aš esu tam tikroje fronto linijoje. Už gyvybę kovoti nebereikia, tačiau tenka kovoti su išorinio pasaulio demonais - smerkiančiais ir negailestingais žmonių žvilgsniais bei žodžiais. Tolerancija - abstrakti sąvoka, kol nesusiduriame su realiomis situacijomis. Kartais mąstau - o kaip gamtoje? Juk medžių yra visokių - plonų, storų, kreivų, aukštų... Ir jiems dėl to neskauda. Auga ir tiek...

Bet aš paauglė. Turbūt žinot, ką tai reiškia. Tai metas, kai draugai užima vis svarbesnį vaidmenį gyvenime, kai nuomonė dažnai būna „taip arba ne“, o spalvos – „juodos arba baltos“. Tokia organizmo chemija. Toks metas. Puikiai suprantu, kad dažnas praeivis žvilgteli į mane ir tuoj pamiršta, nes galbūt turi dar didesnių bėdų nei mano. Bet man tai svarbu. Tai mano gyvenimas. Ir tas fizinis veido kitoniškumas iš manęs reikalauja daug pastangų. Pastangų nekreipti dėmesio, susitaikyti ir vėl susipykti su baimėmis ir vidiniais demonais. Pastangų išgyventi dar vieną dieną, kartais labai sunkią, kartais lengvesnę. Kiek pastangų beįdėčiau, niekas jų neįvertins.

Veidą ir kūną žmonių žvilgsniai nuskanuoja ir vertina pirmiausiai. Atsitiktiniai praeiviai šio filtro niekada ir neperžengs. Jie nesužinos mano istorijos, kas aš esu, apie ką svajoju... Man tai reikš išgyventi dar vieną dieną įtampoje... Nebent kažkas pasikeistų. Ir atrodo, kad tokia galimybė yra. Yra šansas gyventi KITAIP. Ilgų konsultacijų pas gydytojus metu neseniai paaiškėjo, kad yra būdas man padėti – veido korekcija. Dabar ji man atrodo kaip kitokio gyvenimo galimybė. Gyvenimo be baimių, su šypsena ir kvėpuojant visa širdimi bei plaučiais. Labai trokštu, kas ji išsipildytų ir tikiu, kad man gali pasisekti.

Papasakojau jums savo istoriją, įsileidau į savo vidų. Tikiu, kad jūsų pagalba padės man užaugti. Uždės man vilties sparnus. Ir tuomet mes turėsime jau bendrą istoriją...