Julija Kostina

Atnaujinta! 2020 10 09

Dalinamės Julijos mintimis apie patirtus jausmus, po ortognatinės operacijos

Reabilitacija po operacijos, kaip ir bet kuris kitas gijimo procesas, buvo labiau sudėtinga iš psichologinės pusės - kaipgi priimti naują save? Naujas atspindys veidrodyje kėlė daug klausimų ir abejonių, tačiau dabar, jau prabėgus daugiau nei metams, šių abejonių nė kvapo neliko. Labai džiaugiuosi "naująja savimi", juk kartais ir toks menkniekis kaip gražus atspindys veidrodyje, gali padėti priimti ir pamilti save. Žinoma, taip pat džiugina nauji pojūčiai, kurie yra labai įprasti žmonėms su "normaliu" sąkandžiu, bet naujovė man. Vis dar nešioju breketus ir gydymas tęsiasi - tad su nekantrumu laukiu galutinio rezultato! 

2019 m. kovo mėn. 26 d., po ilgo ortognatinio gydymo, veido, sąkandžio ir kvėpavimo takų analizės bei planavimo, Julijai atlikta abiejų žandikaulių operacija. Panaudota surinkta suma: 4335,00 EUR.

Esu Julija, šiuo metu man aštuoniolika metų. Gimiau neišnešiota, tesvėriau 900 gramų ir todėl pirmuosius savo gyvenimo mėnesius praleidau Santariškių klinikose. Man paūgėjus tėvai pastebėjo, jog kažkas yra negerai su sąkandžiu ir nuvedė pas gydytojus. Įvairiais būdais buvo bandoma sustabdyti apatinio žandikaulio augimą, tačiau gydymas rezultatų nedavė. Specialistai tvirtino, kad visiškai išspręsti problemą bus įmanoma tik operacijos pagalba, man sulaukus pilnametystės. Tuo metu tėvai net neįsivaizdavo, kokių sunkumų sukels šis defektas.

Pacientės istorija

Būdama 6-erių pradėjau kursti. Greičiausiai tai įvyko dėl to, kad netaisyklingo sąkandžio „dėka“ turėjau galimybę kalbėti labai neprasižiodama, t.y. nejudindama apatinio žandikaulio. Man, kaip vaikui, taip buvo patogiau. Tuo metu tėvai jau buvo nusprendę leisti mane į konservatoriją (šiandien žinomą, kaip menų gimnaziją), kurioje mokausi iki šiol. Siekiant pašalinti šią problemą teko iškęsti daug mankštų ir procedūrų bei įprasti labiau artikuliuoti, tačiau tuo sunkumai nesibaigė. Laikui bėgant dantys pradėjo nusidėvėti, o dėl to, kad negaliu tinkamai sukąsti ir kramtyti maisto, kilo virškinimo sutrikimai. Visos šios problemos kaupiasi, o operacija tapo tiesiog būtina.

Tėvai pradėjo taupyti pinigus, tačiau išgirdę, kiek viso kainuoja gydymas, suprato, jog tokios sumos patys sutaupyti nepajėgs. Nesu tikra ir pati, kad be geranoriškų žmonių pagalbos mums pavyks sukaupti reikiamą sumą. Tačiau esu tikra, kad jei išsioperuoti pavyktų, gyvenimas stipriai pasikeistų ir tik į gerąją pusę.